Mano angele,
kodėl nesakei,
kad miškai įsilieja į dangų,
kad kryžių jau nulipdei
dar negimusiai mano sielai.
Mano angele,
kur tu buvai —
šermukšnis uogomis plakė,
gėriau vyną iš judo taurės,
išmainytos į motinos delnus.
Mano angele,
tu juk žinai —
atsiplėšti nuo žemės, pakilti
gali tik tavo belyčiai sparnai,
o mano — sunkios molio vaikštynės...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-10-05 07:22:36
Supratau ne kaip priekaištą, bet guodimąsi savo angelui sargui. Vientisai, gražiai iškalbėta.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-10-03 14:48:22
o mano — sunkios molio vaikštynės...
Stipri sąsaja su angelu sargu, lyg pats žmogus negalėtų be jo paeiti.
Anonimas
Sukurta: 2012-10-01 23:34:22
Nuostabu)
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-10-01 21:55:11
Jei tai man skirtas, tada neturiu teisės priekabiauti ;) įdomiai „sunkios molio vaikštynės“ nuskambėjo.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-10-01 20:50:00
Gilią pajautą turinčios eilės.
„Mano angele, ..." — taip švelniai virpteli :)
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2012-10-01 19:21:47
Kelme, nebūtinai tai liečia autorių, gal tai apie jo artimą ir pažįstamą .... draugą :)
Anonimas
Sukurta: 2012-10-01 17:44:37
Labai egoistiškai - viską pasakyk, kelią parodyk, o aš paaimanuosiu. Nežinoti, kad miškai įsilieja į dangų, na na. Taip, autorės pozicijoje - fakto konstatavimas. Ji teisi, tačiau, o, bet, tačiau - poetas turi rasti kelią pakilti, skristi, lizdą susisukti ir dar kelią kitiems parodyti. O kryžių turim ir nešam visi, todėl nėra čia ko piktintis ant savojo angelo. Labai blogas šitas kūrinys.