Jau seniai išmatavom, kiek telpa dienos mūsų žodžiuose,
Kiek nežinomo aido kartotiniuos išneršėm vasarų,
Išėjau iš tavęs išdraskytais rytais, ir visai neatrodė,
Kad ne trupinius paukštis iš laiko akiduobių lesa.
Išėjau ne dabar, jau ne nuodėmės dygsta klausyklose,
Tavo-mano seniai nebėra, tik tamsa, nukalta kaligrafiškai,
Mes abu nebeskylam, tylėdami sužeidžiam stiklą,
Ir maldaknygės puslapius braukiame lapas po lapo.
Kad neliktų kaltės, nusižemina kartais net klystantys,
Tavo rankų šviesa pjausto linijom čia ir anapus,
Pakartosiu save ne kaip maldą, kaip neregio krikštą,
Išsirengus lig sielos prie skaudančio mudviejų kapo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-10-01 16:53:06
labai giliai skaudantis ir tobulai suredytas.gilus!
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2012-09-28 17:35:45
Sielos grynuolis! Puikuma visas.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-09-27 21:36:31
Giliaminčiais pajautimais... per save į save...
Puikus darbas :)
Vartotojas (-a): klevas
Sukurta: 2012-09-27 14:02:51
Išėjau iš tavęs --- kūrinys išsiliejo plačiausiom (giliausiom) versmėm ir gale puikiai suvaldytai grįžo į tašką.
Anonimas
Sukurta: 2012-09-27 11:29:30
Kažką užkasė dar gyvą.... Puikiai parašytas
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2012-09-27 09:47:51
Stipriai. Tik akiduobės, man kažkodėl kliūva, na bet čia tik man jos kliūva:)