Jau seniai išmatavom, kiek telpa dienos mūsų žodžiuose,
Kiek nežinomo aido kartotiniuos išneršėm vasarų,
Išėjau iš tavęs išdraskytais rytais, ir visai neatrodė,
Kad ne trupinius paukštis iš laiko akiduobių lesa.

Išėjau ne dabar, jau ne nuodėmės dygsta klausyklose,
Tavo-mano seniai nebėra, tik tamsa, nukalta kaligrafiškai,
Mes abu nebeskylam, tylėdami sužeidžiam stiklą,
Ir maldaknygės puslapius braukiame lapas po lapo.

Kad neliktų kaltės, nusižemina kartais net klystantys,
Tavo rankų šviesa pjausto linijom čia ir anapus,
Pakartosiu save ne kaip maldą, kaip neregio krikštą,
Išsirengus lig sielos prie skaudančio mudviejų kapo.