Nakties apgaubtoje gatvėje buvo tylu. Buvo daugiau nei tylu. Vėjas, rodės, įlindo į jaukų savo guolį kažkur po namų balkonais. Žmonės, be abejo, nerimastingai vartėsi savo lovose.Katės, ieškodamos savo aukų,vengė viešumo.Net ir šunys, tie nenustygstantieji tylos griovėjai, tykiai tūnojo kažkur tarp žemės ir dangaus.  Visa, kas dieną nenustygdavo vietoje, dabar lyg kažko laukė... Laukė tyloje... Iš pradžių, rodos, laukė, kuris vis gi pirmas neištvers ir pajudėjęs nutrauks tylą. Bet  pati tyla išdavė, kad šįkart tai ne žaidimas. Šįkart buvo kažkas daugiau. Baimė, įtampa, nežinomybė?.. Galbūt... Nejaukumas tiesiog draskė viską aplink. Galingai, šiukščiai, bet be menkiausio garso. Lyg žiūrėtum televizorių išjungęs garsą...  Už kampo išlindo automobilis. Bet jis nenutraukė tylos...  Rodės, kad mašina atskriejo lyg iš kito išmatavimo, kito laiko.  Visa aplinkui tiesiog užsimerkė iš pastangų išlaikyti tą nakties tylą nepažeistą, nepaliestą... Sucypė stabdžiai. Per vėlai.  Vairuotojas vargais negalais sugebėjo išlipti iš sumaitoto metalo krūvos. Bet pajudėti daugiau nebepajėgė. Taip ir pasiliko gulėti ant žemės. Nejučia įtampa atlėgo. Niekas neišgirdo to, kas ką tik įvyko gatvėje. Niekas neiškvietė pagalbos. Žmogus mirė... Galbūt ne... Tai jau nebuvo svarbu.  Tyla buvo apginta. Nors ir sutepta krauju, bet nesužeista... Ššš... Tyliai...