— Tau, dabar dzieduli geriau, kai tu nuo savo kūno atskirtas, —versdamas „Lietuvio kalendorių“ išgirdau Nadeždą.
   — Geriau? Kodėl manai, kad  geriau?
   — Jis iš tikrųjų negražus. Teisus  esi taip sakęs, kad tokio ne gaila. Galima  trąšoms, pelenams  tokį...
   — Kvailė tu, Nadežda, užtat ir papūga. Nors dabar nepradėkite  giedoti „Internacionalą“ Įspėk, Eženą.    
   — Manęs įspėti nereikia. Aš puikiai girdžiu,— atsiliepė  jis. —O rodant į mūsų proto, tai, dzieduli, nereikėtų  užmiršti, kas galvoje  surado „juodąją dėžę. Ne Albertas Einšteinas.
   — Dvi dėžes, — neiškentė pasigirti ir Nadežda.
   — Na taip, dvi. Bet viena  dar neveikia, o šį kaip archyvas. Įrašai, įrašai, įrašai... Ir atsiminti nereikia. Paspaudi spaustuką ir kalba  ar gieda. Ir aš ten užrašytas, — pasakė Eženas ir, matyt,  kaip sakė taip padarė,  spustelėjo mygtuką, nes išgirdau tai , ką  buvau girdėjęs  aną rudenį, kai apie anas surastas  galvoje  dėžės dar niekas nieko nežinojome. Dabar  viena, paklususi meistraujančiam Eženui, jau  dirba ir girdžiu:
Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn! –
     Ir, išlaikydama nuostabų pakartojimo tikslumą, kaip ir aną rudenį, pertraukusi dainavimą, žodis į žodį kaip tuomet:
    – Jau kiek nemažai laiko, kai laisvėję, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
      – Kiek beatsimeni? Ir aš taip, kiek beatsimenu. Bet tam žmogeliui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt – atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt – atkirpo  mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli  nuskrisi.
     – Taigi, taigi! Kai težinai tik kas per sprindį nuo snapo, toli nenuskrisi.
                       Pirmyn , vergai, nužemintieji...
    — Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad  mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo mūsų laisvei atgauti! Priėjo, čirkšt — nukirpo, čirkšt dar kartą — ir abi laisvos.
    Mestelėjau žvilgsnį į ant sofos gulinti mano kūną
O galvoje  kaip ir ruporo:  
          Pasaulį  seną išardysim,
          Iš pačių pamatų ir tuo
          Naujai pasaulį atstatysim, –
  — Tegu. Nedrausk, — atsiliepė  kūnas. Tada buvo ruduo ir mes nebuvome  atskirti, kaip dabar: tu sau, kalnams,  aš sau, pelenų sėjai. Tai rezultatas  vieno padalyto iš dviejų. Sakyčiau, neblogas — esam du po vieną.
   O papūgėlės irgi klausėsi stebuklo — praėjusio  rudenio  įrašą, sklindantį iš jų aptiktos smegenyse  „juodos  dėžės“. Tik negreit sužinosiu, kiek daug  smalsumo ir atkaklaus darbo reikėjo, krapštinėjant radinį, kol pagaliau pasisekė vieną prakalbinti ir didžiulei savo nuostabai išgirsti save.
   — Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt — žagt, čirkšt — žagt. Bet  pagalvojus liūdna, kad lankytojai, mokantys pinigus, nepamatys mūsų. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos — nepririštos, bet visų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi — manimi? Negalės, nes ten jau  mūsų nėra.
  Tą rudenį dar vis negebėjau atskirti, kuri konkrečiai iš jų dainuoja, kuri kalba, todėl neatrodė, kad prasminga pavadinti jas vardais. Bet  praleistas  su jomis laikas jau daug ką  keitė — vien iš krapštelėjimo žinau, kur Nadežda, kur Eženas.
   — Gal pakaks. Išjunkite tą ruporą.
   — Betgi įdomu, dzieduli. Va, ir apie mano mokslus, — atsišaukė Nadežda, o iš „juodosios dėžės“ jau  taip:
   — Aš, regis, moku skaityti.
   — Moki skaityti!?
     „ Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis
savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
   — O, tikrai! Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
   — Kaip suprantu, kažkur Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
   — Taip! Taip! Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad  o – cho – cho!
   — Nežino, ką rašo?
   — Ko stebiesi? Kodėl jam reikėtų žinoti?
   — Kaip suprasti — kodėl?
   — Rašo, ką girdi, ką mato. Ir tik tiek.
   — Pagyvensim — pamatysim ar „tik tiek“. O „Internacionalą“ giedoti irgi išmoksim, – pasižadėjo Eženas.
   Atsiminiau, kad  būtent  dėl nemenkų pastangų išmokti  „Internacionalą“ šią papūgą pavadinau prancūzų poeto monarchisto Eženo Potjė, parašiusio jo tekstą, vardu,  o kitai papūgai vardą padovanojo Krupskaja, Vladimiro Lenino žmona. Net nežinau  kodėl toks ūpas atsiradęs ją šitaip „krikštyti“, bet taip padaryta stengiantis ją pagirti, visiškai negalvojant apie jos revoliucinę veiklą, juolab mano galvoje.
   —Nedrausk. Tegu, — dar kartą paprašė ant senos sofos gulintis mano kūnas, — Jos daug teisybės pasako. Tai šiais laikais retas dalykas. Nežinau, kaip kalnuose, bet čia... Išvaikščiojom, išvažinėjome  skersai išilgai mūsų Lietuvėlę ir ypatingais  jos šilinių kraštą. Ir kad  negražus esu, taip pat  teisybė. Ir tu, Pranuci, šitai netgi geriau žinai negu  aš. Per tave  tai dabar žino ir kalnai.
   Kurį laiką  tylėjau, gerai  suvokdamas apie ką čia, netaupydamas laiko,  taip lėtai kalba mano kūnas.  Priėjęs pataisiau lengvą užklotą ir pats atsisėdau šalia.
  — Taip, Pranuci, nesi gražus. Ir tai teisybė. Kalnams meluoti turbūt neįmanoma. O kad  būtent  aš ten taip pasakiau, net atsižadėdamas tavęs, tai niekšinga. Ir šį dalyką  jau tu geriau žinai, negu aš. Betgi negi tuo pasaka baigta?
   — O buvo taip,— pasakė Eženas smarkiau sukrebždėdamas. Pasimanė, kad rengiasi paspausti  mygtuką, kad išgirsčiau dar neataušusius  atsižadėjimo žodžius, esą, kai gyvatei oda nereikalinga, ji iš jos išsineria.
   — Nereikia,  Eženai, jau kone piktai pasakiau papūgai. Tai būtų bjauriausias dalykas, ką iki šiol  iš tavęs  esu girdėjęs.
   —Iš manęs? Persižegnok, dzieduli. Ir atsiprašyk, jeigu gerbi kalnus ir nenori juos apteršti tokia neteisybe. Arba bent į „Lietuvio dienoraštį“ užrašyk.
   —Tai kad ten, tose dėžėse, regis, visas dienoraštis užrašytas. Ar verta perrašinėti  dalykus ir gaišti laiką?— nepatingėjo atsiliepti  mano kūnas, o truputį pailsėjęs tęsė: — Ar begalėtume  atsiminti, kas  kur kaip, tačiau pasirodo, kad tveriant žmogų pasirūpinta, jog jis nuo lopšio save , o per save ir kitus  atsimintų,—Ir paprašė krapštelėti dar ką nors dėžėje.
   — Ar nuo lopšio viskas joje  surašyta, dar nežinau, bet va, paklausykite, — paslaugiai atsiliepė Eženas ir Pastriekės  departamentas prisipildė prieš dvidešimt  metų kalbėtais žodžiais, kai aš ir mano kūnas dar kartu, dar viename, neatsiskyrę kas sau, o esame karietos vežėjas su kuriuo kelionėje ir Tomas Vaisieta:
Tomas: Pasakyk, vežėjau, kodėl tokia kelionė? Kaip tu ją supranti? Ko joje ieškosi?
Vežėjas: Šis klausimas, Tomai,  man  svarbiausias. Ir pats savęs  ne kartą  klausiau: ko ieškosi vežėjau? Ir visuomet atsakau: širdies... žmogaus širdies Tik prašau, nesijuok. Nesakyk, kad senis išprotėjo..
Tomas: Aš nesijuokiu. Aš juk pats  žinau, kad tai ne pirmas  bandymas. Juolab dabar nesijuokiu, kai skaitau Herbačiausko knygelę
Vežėjas: Tikriausiai kalbi apie  „Erškėčių vainiką“.
Tomas: Taip, apie  „Erškėčių vainiką“. Joje taip sako: Tautos širdies vis ieškau ir ieškau... Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau: nuo pat pradžios  vargingo  gyvenimo mano Tautos širdies vis ieškau ir ieškau, bet niekur negaliu jos atrasti. Ir taip einu per svietą ir, ir  svajoju, ir svajoju apie Tautos širdį

               Širdis svajinga  pasiilgo
               Kelionės pasakos gražios, —

nelauktai uždainavęs  į įrašą įsiterpė mano kūnas ir iš po jo užmerktų akių gilia raukšle išsirito ašara, labiau panaši į nedidelį akmenėlį.