Užversdamas naują puslapį,
Sugrįžtu mintimis į jį:
Buvau laimingas, džiaugiaus.
Ryte pažadindavo mintis,
Ta pati naktimis užmigdydavo.
Tačiau gražų lietingą vakarą,
Užmigau kur kas sunkiau
Suprantu, kaip jaučiasi kopūstas,
Kai jam nusukama galva.
Suprantu, kaip jaučias obelis,
Kai jai nulaužiama dėl vaisiaus šaka.
Praradau dalį savęs,
Netekau gryno oro, kuriuo maitinaus.
Dabar bandau kaip žuvis naujame akvariume
Apsiprasti. Ir „gyventi“ toliau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2012-10-01 18:47:21
Čia kalba širdis.
Anonimas
Sukurta: 2012-09-23 23:17:37
Nežinau. Kažkaip laikina pasijutau ,
jeigu tu būtum su tuo, ko netekai,
ar laikinumas turėtų prasmę?
Jeigu ne, tada gerai, kad ji atsirado,
jeigu taip, tada gaila, kad netekai dalies.
Savęs
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-09-23 10:45:16
Mintis gera.
Gal Autoriui reikia paieškoti daugiau paslapties laikinam laikinume... :)
... dabar tik iškalbėjimas.
Sėkmės!
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-09-23 09:47:11
Bet juk tai laikina... :)
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2012-09-23 06:48:43
Toks dienoraštinis išsisakymas :)