— Jeigu taip rūpi, nueik gi. Tik neužtruk. Kas be ko —  dėl sekundės, kitos, trečios nesiskūpink, nešykštauk. Žinoma, skaičiuodamas jas mūsų laiku, — pasakė kalnai (ar kalnuose?): — Ne gaila, betgi suvoki, kad ir čia darbeliai laukia...
   Nedelsiau ir po mirktelėjimo pasirodžiau Ten, žemai,  kur palikti mano gyvenimai. Sušmėsčiojo pažįstami vaizdai — pradžioje lyg mišku apaugę Šklėriai, bet greitai jie užsidengė migla, iš kurios tingiai, nepaskubėdami brėško, švietėsi Balsiai — pakraštėlis  Vilniaus su puikia giria ir jos ežerais, kurių mieliausias irgi įvardintas Balsiais, tačiau retsykiais dar pašaukiamas Kryžioku. Neiškart supratau, kodėl prireikė nusileisti nuo kalnų — tai šen, tai ten šiek tiek kažkur pabūdavau, paspoksodavau, kažką paniūniuodavau panosėje, tačiau galop  sustojau prie  aptverto tvorele  sodo vartelių, už kurių rudenio  vėsoje geltonavo nedidelis, bet vis dėlto šaunus namelis, kažkada tėtės  pastatytas Šklėriuose ir iš ten parvežtas čia. Truktelėjau  vartelius, bet jie užrakinti. Paklibinau stipriau:
   — Atidarykit!
   Pravėrę prieangio duris išėjo dienos varduvininkas Galindas.
   — Labas. Ko norėsite, pone? — pasisveikinęs paklausė.
   — Kaip  suprasti: „ko norėsiu?“ Jeigu ir nieko nenorėsiu, bet už savo sodo tvoros stovėti netinka. Labas, Galindai? Ar nepažįsti? Kai saulė tekėjo, dar šnektą mezgėme. Ar ne tu šaukei, Aū! Aūūū, Dzieduli, aūūū...
   —Tai aš, pone, šaukiau. Aš, Nikas. Užgriuvo jausmas,  kad esu kalnuose. Bet, prašom, ateikit, —atidarydamas vartelius pakvietė dienos varduvininkas, dar pasakydamas, kad, girdi, jis  nujaučia, jog mudu su dzieduliu pažįstami.
   Varteliai girgžtelėjo patikimai, draugiškai.
   — Prašom, prašom — užbėgdamas į priekį paslaugiai mynė kelią Nikas. Praėjome priemenę, po jos nedidukę virtuvę ir, įėję į vienintelį nameliuko kambarį, kilome į palėpę. Stebėjausi, koks lengvas ir kaip smagiai, tiesiog  negirdimais žingsniais lipu stačiais laiptais, kone  apmindžiodamas kulnis priekyje išbėgusiam Nikui. Neatrodė, kad pastebiu, ar rūpi, kodėl abu varduvininkai manęs nepažįsta. Ši, prie šiferines stogo dangos priglausta  patalpėlė išdidžiai buvo vadinama „Pastriekės departamentu“, nepaisant atkaklios lituanistų - kritikų  kritikos ir atkaklių mėginimų pervadinti ją į Pastogės  departamentą. Dienos šviesą gaudė du jo langai — šiaurinis ir pietinis. Nesidairydamas ir nežinia kodėl žegnodamasis nuėjau kelis  žingsnius, kur ant senos sofos, truputį parietęs  kojas, gulėjo mano kūnas. Uždėjau delną  ant kaktos. Dar karšta, gyva.
   — Kaip čia taip, Pranuci, a? — nesumodamas, ką daugiau pasakyti,  dar kartą persižegnojau,  bet atsiradęs tylėjimo laikas, buvo per ilgas, kad bendraučiau tik  su juo. Įbedžiau akis į Niką, bet anas irgi truktelėjo pečiais, leisdamas suprasti, kad tokio saulės patekėjimo jie su  Galindu nesitikėję, bet neatrodė, kad  dėl to jį kankintų liūdesys.
  — Jis dabar kalnuose, — pasakė Nikas.— Aš tikrai jaučiu, žinau, kad dziedulis kalnuose. Ir kai protarpiais kliedi, tai irgi  aiškiausiai vardindamas kalnus.
   — Tai kad — ne,—  paprieštaravo Galindas,—  kliedesyje dziedulis visuomet deklamuoja eilėraštį:

     Štai čia...
     Tikriausiai čia
     Stovėjo jo skurdi lūšna —
     Kalnai aplinkui, kiek aprėpia akys, —
nesivaikydamas jokių pozų, paprastai, beveik kaip skaitydamas jo tekstą, padeklamavo Galindas ir tuoj pat   atsiprašė, kad tik kelias šias eilėraščio  eilutes įsiminęs. Paieškojęs akimis dienos bendravarduvininką dar pasiteiravo: — Gal tu, Nikai, daugiau sugebėsi padeklamuoti. Visai neblogas eilėraštis.
   —Ačiū, ponai, bet daugiau nereikia,— tariau abiems  dienos varduvininkams: — Dabar šis  eilėraštis paredaguotas ir prasideda  taip:  

          Na taip, sakykim,  kad ne čia
          Stovėjo ta skurdi lūšna,
          Tačiau ir ten , kaip čia
          Kalnai, kalnai,
          Kiek Zaratustros akys mato.
          Kalnai ir ten, toliau,
          Bet tiek jau ir be jų pakakę,
          Kad įsiėstų savyje vienatvė,
          Tirpdydama atodūsius  žmogaus,
          Prie kelio aukšto virš galvos,
          Kuriuo kasdieną pateka, o vakarop
          Žemai į klonius  saulė  leidžias...

   Padeklamavau laukdamas, ką pasakys Galindas ir Nikas. Neatrodė, kad abu būtų pasirengę  patylėti, tačiau  juos aplenkė mano kūnas. Akys jo buvo užmerktos, tačiau atrodė, kad  jų vyzdžiai per vokus sublizgo tiesiai į  mano veidą.
   — Atsisveikinti atėjai, — pasakė.
   — Pranuci... — teištariau tik tiek ir amas užgulė gerklę.
   — Ačiū, – padėkojo kūnas.
   — Ačiū? Už ką gi, Pranuci, dėkoji?
   — Už tai, Pranuci, dėkoju, kad dar vardą bendrą palieki. O kad mane ketini pasėti pelenais, tai įdomu. Kažkodėl manoma, kad pelenai neauga. Ak, kokia didi neteisybė. Gal niekas taip greitai neužauga, kaip pelenai. Auga per medį, auga per javą, per žolę... Ir tik per ugnį, per ugnį ateina  vėl būti pelenais.  Tai akivaizdu, Pranuci,— lėtai, vos lemendamas žodžius, bet aiškiai kaip du kart du kalbėjo mano  kūnas ir buvome laimingi, kad abu taip jautriai sutelpame viename  varde — Pranas. Anksčiau to net nepastebėdavome, nepagalvodavome. Net ir tuomet, kai rašiau  sumanytos knygos pavadinimą „Pakeliui į 100, arba Klanais užgriuvęs“ O dabar?  Bet paklausykim:
   —Tau turbūt nelengva su manimi kalbėt... Nepaisant, kaip įvardinta esybė, nepaisant, kur ji bebūtų, tačiau jį  visuomet užimta reikalas. Ot, pažiūrėk į saulę, pažiūrėk į mėnuli, į žvaigždę ar pelenais iškrentantį meteoritą... Visi  jie darbe. Visi. Net ir po to, kai per ugnį atsiranda pelenai.
Ar pagalvojai kiek pelenų, sakysime, yra tavo gražiausioje gėlėje?
— Turbūt  norėjai pasakyti, kiek ten daugiau ar  mažiau puvėsio? – neiškentė dienos varduvininkas Nikas.
   — Tai irgi gerai, tai didi gyvybei paslauga. Kaip ir pelenai,— neatmerkdamas akių pasakė mano  kūnas ir nepaisydama  kaip ilgai – neilgai kalbės, tęsė:
   — O kalnus, Pranuci, parnešk į Šklėrius. Tuščia ten. Na, sakykim,  beveik  tuščia. Pasėtas pelenais, tikėk,  mylėsiu  juos ir auginsiu. Manau, kad ir kalnams  trąša nepakenks.
O žegnot save ar mane ,ir bet kokią gyvastį bet kokioje jos  būsenoje, nebūtina, Pranuci.
    Vėl pridėjau  ranką prie savo kūno kaktos. Kakta , kaip ir anksčiau, karščiavo, o aš, kaip,  beje, ir dienos varduvininkai, nežinojau ką veikti, bet tuoj pat sugrįžti į kalnus  neatrodė reikalinga. Tos dvi, trys ir kelios kalnų sekundės  čia atrodė kitaip — jos manęs atgal į kalnus  neskubino.
   — Gerai, Pranuci, tu ilsėkis. Aš dar pabūsiu su tavimi. Pabūsim  kartu. Labai prašau: karščiuok, kliedėk, ką nori  daryk, bet dar pabūkim. Kartu pabūkim... Ei, papūgos,— pašaukiau, — negirdžiu, kur  jūs?
   — Mes prie juodosios dėžės. Va, paklausyk, dzieduli. Gieda.

Solo:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiavo karieta
Parvežt dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul — kojomis į priekį.
Dzingul dzingul — ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.

Solo:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias —
Kviečiu visus į šventę.

Choras:
Dzingul dzingul— kojomis į priekį
Dzingul dzingul — ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.
  
   Žiūrėjau į savo kūno veidą ir jaučiau, kaip po jo ramiai  sučiauptas  lūpas bėgioja šypsena. Aš irgi buvau laimingas, kad nepatingėjau ateiti— pasimatėm, pakalbėjom ir gali būti, kad kai ką parsinešiu į kalnus...