naktis
kai pluksnom ošia

viltis
rytojais iššlaikstyta

atsigeriu
gyvenimo erdvės

mirties paprašiusiam
erdviau nebūna

o gyvent ir mylėt
norisi

kai pluksnos krinta
į amžiną sapną

tavo glėby
lyg padūkusios

virš bedugnių plevena
amžiną meilę