kažkas plevenančio
naktis
kai pluksnom ošia
viltis
rytojais iššlaikstyta
atsigeriu
gyvenimo erdvės
mirties paprašiusiam
erdviau nebūna
o gyvent ir mylėt
norisi
kai pluksnos krinta
į amžiną sapną
tavo glėby
lyg padūkusios
virš bedugnių plevena
amžiną meilę