Iš voratinklių siūlų nupyniau takus į vaikystę
Ir kviečiu ten sugrįžti tave, kur sugrįžti nedrįstum.
Aš uždengsiu delnais tas žaizdas, kurios sieloje slypi.
Meilė plaus jas, išplaus — ji laisva, daugialypė.
Iš vaivorykštės juostų išaudžiau lyg protėvių drobę
Svajones — lai atsiveria mums paslaptingieji lobiai.
Balto kalno viršūnėje uždegiau aukurą šventą,
Kad vargai ir nelaimės nunyktų, o meilė gyventų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gulbinas
Sukurta: 2012-09-16 20:25:03
aš tai tikrai grįžčiau...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-09-15 20:45:53
Švelniai ir svajingai apipinta voratinkliais...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-09-14 22:56:08
Geri tie voratinklių siūlai :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-09-14 15:47:16
Žaviuosi šviesa, sklindančia iš sielos. Tokiuose eilėraščiuose nusiplauname kasdienybės nuosėdas.
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2012-09-14 11:18:53
labai labai...švelniai ir giliai
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2012-09-14 10:01:08
Legvutis lyg voratinklis, mielas toks...
Anonimas
Sukurta: 2012-09-14 09:29:11
Šaunuolė, nuostabiai išreikšta dvasinė būsena...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2012-09-14 09:07:56
Kad meilė gyventų... To ir linkiu...