Iš voratinklių siūlų nupyniau takus į vaikystę
Ir kviečiu ten sugrįžti tave, kur sugrįžti nedrįstum.

Aš uždengsiu delnais tas žaizdas, kurios sieloje slypi.
Meilė plaus jas, išplaus — ji laisva, daugialypė.

Iš vaivorykštės juostų išaudžiau lyg protėvių drobę
Svajones — lai atsiveria mums paslaptingieji lobiai.

Balto kalno viršūnėje uždegiau aukurą šventą,
Kad vargai ir nelaimės nunyktų, o meilė gyventų.