Vėl ir vėl, godus ir imlus aplinkai, dairausi po kalnus, stebiuosi, kokie jie turtinti aukščiais ir net pagalvoju, kad jeigu ne Antanas Baranauskas, tai būtent aš pirmasis ir būtent dabar prakalbėčiau apie kalnus ant kalnų — kalnai, kalnai, o ant tų kalnų ir vėl kalnai, ir jie tokie ne tik iškilę į aukštį, bet taip išsivaikščioję ir į platumas, užliedami sielą tokiu lengvumu, kad, regis, apkabinki juos ir nusineški, kur Šklėriai, o aplink juos šiliniai, šiliniai, šiliniai...  Iki Gardino, iki Druskininkų, iki Merkinės ir Liškiavos ir gal toliau, iki Varėnos ir dar, ir dar toliau, kur dzūkai gyvena. „Tinkama vieta, netgi labai, — pagalvoju, — tokius kalnus ten parnešti. O jeigu iš tikrųjų, a? — suklūstu savyje. — O, Viešpatie, gal ir tu neįsivaizduoji, koks tai būtų tavos esaties įrodymas, beje, ir mano, kad esu ir būsiu, būsiu... Būsiu, kol tokie kalnai ten...
— Girdi? Jis vis tik tikras dzūkas — šilinis, mūsų Pranucis. Kalnuose, bet ir ten būdamas neužmiršta, — išgirstu ir pažįstu birželio 10 d. varduvininką Galindą.
„Ne, neužmirštu ir, manykim, kad neužmiršiu“, — šypteliu matydamas, kad jis su Niku dar vis ten, kur ant popieriaus užrašiau sumanytos knygos pavadinimą „Pakeliui į 100 arba Kalnais užgriuvęs“. Nikas kurį laiką į Galindos žodžius neatsako — pridėjęs ausį prie mano kūno, kur krūtinės ląsta, kažko atidžiai klausosi. Ir man įdomu, ko taip geidžia išgirsti.  Ir taip pat įdomu, ką jie mano daryti su mano kūnu. „Fu, kaip negražu, kad tiek daug rūpesčiu jiems palikęs, o pats — į kalnus, bet, mano ponai, nesielvartaukite, panerškite po paliktą archyvą, o dar geriau, jeigu paieškotumėte Šventąją...
— Dzieduli, kuždėk. Tokius dalykus jie turėtų išgirsti..
— Kokius dalykus?
— Suprantu, kad kalbi apie testamentą.
— Gerai supranti, Eženai.
— Kai „juodosios dėžės“ atsivėrė, tai nesudėtinga. Galima tiesiai iš dėžės pranešti. Sutariam?
— Bandykite, neklaužados. O aš stebėsiu, ar girdi.
— O gal, dzieduli, neiškart iš dėžės. Gal dabar vienas paklausyk. Gal panorėsi kažką pakeisti, kaip sakote — koreguoti. Aš galėčiau perskaityti, — pasakė Nadežda ir toks jos pakalbėjimas patiko ir man, ir Eženui. Protinga papūga Nadežda. O skaitė ji irgi puikiai.

Nebuvo žodžių,
Bet žinau, kaip jie atrodyti turėję —
It testamentas:
Tegu sėja ateis į tavo, Dzieve, saują
Kartu su mano pelenais.
Aš daug masčiau
Ir nepanorau nusileist į žemę,
Kur tylumoj giliai
Užmigę ilsisi kapai.

Ir štai kalbu protu
Kaip plunksna, kaip raide:
Pasėk, Dzievulio sauja, pelenais mane,
Kur mano varnas Golius
Šklėrių girioj krankia,
Kur ant mažų kalnelių stiebiasi kalnai,
Kur jau senai išdžiūvo sodžiaus balos
Ties Karlonais Raulais, Vilkucais, Baronais...
Pasėk, Dzievulio sauja, pelenais
Ir  nesupyk, kad ne žmogaus prašau—
Prašau Tavęs...

Jau tašką paskutinį
It pilnaties mėnulį popieriuj keliu,
O sieloje gražu, gražu.
Iš anksto, sauja, tau dėkoju,
Iš urnos pelenus išbarsčius...
Netruks ateit į mirtį panašus rytojus.
Aš pats asmeniškai šita būtim dėkoju
Girdėdamas, kaip varpą skambant
Amen.

Nesuskatau tuoj pat atsiliepti į Nadeždos perskaitytą eilėmis parašytą raštą. Akyse sublizgo ašaros, o kalnai nutvisko, pražydo vaivorykštėms, plačiai, žemai, apglostydamos kalnų viršūnes ir nusileisdamos gilai į jų papėdę.
— Ir kaip? Pataisymėlių bus, nebus? — gerokai užtrukęs pasiteiravo Eženas. — Mano ausims kažko trūksta, bet ko būtent, tai pasakyti negaliu.  
— Manai, kad „Internacionalo“?
— Taip, Nadežda, nemanau. Sakiau, kad nežinau. Tark savo valią, dzieduli.
   Vėl įsižiūrėjau, kur Šklėriai, kur aplink juos šiliniai, šiliniai, miškų dzūkai. Taip, ir ten švietė nuo kalnų nusileidusi vaivorykštė, apšviesdama tėvų vienkiemį su jo mediniais trobesiais...
— Te jie ten patys pakoreguos. Čia svarbu mintis, o  ji aiški, — skubinausi pasakyti.
— Negaila kūno?
— Koks jis dabar ten, negaila.