Su Frydrichu ėjome, kur labiausiai rūpėjo ir ko abu geidėme, būtent ėjome Kažkur. Ten ir jo sūnaus Zaratustros landynė. Eiti nebuvo sunku, ypatingai tuomet, kai jis kokiu nors būdu prisiliesdavo prie manęs — retsykiais ranka, kur kas dažniau žodžiu, bet labiausiai globojo savo dvasia. Atrodydavo, kaip kažkada vėl važiuoju karieta, klausydamasis kaip lengvai, laimingai kaukši Igagos kanopulės ir pasitaikydavo, kai užsimiršęs netikėtai jį stabdžiau:
   — Tprūūūū! Ot gi įsibėgėjai, a? Saugok save, žirge. Nemanyk, kad visą laiką toks eiklus išliksi.
   — Yhahahaaa! — girdėdavau nuaidint kalnais jo žvengimą. Ir, nesmagiai pasijautęs, pradėdavau atsiprašinėti Frydricho, kad tokie neįtikėti vaizdiniai protą aptemdė.
   — Aptemdė? — Kartą stabtelėjęs atsiliepė ir Nyčė. —Betgi tai šviesos blyksniai pro debesėlių properšas. Garai būtų, kad debesų neliktų, bet kažin, kaip tada galėtume pasaulį savo jausenoje panešioti. Tikrą. Anot sūnaus, su gyvate ir ereliu? Ėgi, te neišnyksta šitokia jo šviesa, gaunama pro debesų, rečiau — pro debesėlių properšas, — pasakė ir lyg kažkada mano lūpomis: —Sveiki gyvi. Dėkui, kad išgirdote. Tai karietos šaukinys. Pirmą kartą. Taip, taip, pirmą kartą jis eteryje. Ir čia gal reikia pasakyti, kad ginčų dėl kelionės nebuvo: „Ponai, jeigu tikite savo karieta, tai, prašom— važiuokite.“ Taip tiesiai — šviesiai buvo pasakyta.
   —Yhahahaaa, — laimingai sužvengė Igaga, o aš išplėstomis akimis žiūriu į Frydrichą ir vos pajudindamas lūpas klausiu:
   — O ką tai reiškia „jeigu tikite“?
   — Mūsų atveju šis tikėjimas ne visai įprastas. Todėl asmeniškai: ar tiki, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria galima pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkai žirgą ir važiuoji atgal, atgal, atgal. Ar tiki?
   — Mano atveju jau, regis neįmanoma, bet, mielas Frydrichai, tikiu. Dar vis tikiu. Dar laiko yra. Ir jo daug. Nors žinau, kad statyti, tai ne griauti. Net ir pasaulį galima paversti pelenais per trumpą valandėlę, va šį, kokį turime. Nežinau, kiek tūkstantmečių prireikė, kad jis atsirastų, tačiau kai savo mūzai sakau:

     Jau aplenkiau Adolfą ir visus
     Mirties turėtojus,
     Kurie bent kiek anksčiau nei aš,-

visuomet sunkiai sudejuoju: gal jis, Adolfas, mums ir buvo duotas, (kartu su Josifu), kad pagaliau suvoktume gyvatės jėgą. Ar manai, kad suvokiame? Sakyk, kam reikia tokią mirtį be paliovos didinti ir kaupti sandėliuos? Pasakyk man, Frydrichai. Nuginčyk savo sūnaus Zaratustros žodžius, kuriuos jis taręs, kalbėdamas apie įvykius didelius. Paklausyk, o aš tikiuosi, jog sugebėsiu pacituot, kad neatrodyčiau savo raštuose melagis:
   „Mūsų žemė turi odą: o ši oda — ligų daugybę. Viena iš jų — čia pavyzdį aš duodu — „žmogus“ vadinas“.
   — Manęs neklausk tokių dalykų, - pašiaušė savo kudlas Fydrichas.— Vienuolika metų bepročiu išbuvau,
bandydamas suvokti tai, bet... Ačiū. Tą laiką mirtis labai man buvo reikalinga. Ne tau, o jai čia sakau „ačiū", kad išgirdo, kad priglaudė mane, nesulaukusio dar penkiasdešimt šešerių.
   — Yhahahaaa! — vėl sužvengė žirgas Igaga. Vėl smagiai kaukšėjo kanopulėmis, o iš karietos (tikriausiai?) išėjęs aktorius Tomas Vaisieta taip sakė, dainavo, deklamavo:

     „Sustabdysim karietą,
     Atsiklaupsim ant kelių
     Ir mylėsim, mylėsim
     Kaip dar niekada
     Ak, mažyte šalele,
     Ak, saulutėj sužibus rasa.
     Nemanyk, kad galėčiau
     Pasiklyst kalnuose,
     Nemanyk, kad galėčiau
     Savo draugą išduoti kada.
     Tu esi man šventovė,
     Tu esi Lietuva.

   Ir atsiklaupė. Ir atplaukė upė, kokia prieš keletą šimtmečių ar tūkstantį metų čia buvus. Tomas suglaudė delną prie delno, išrietė juos pusmėnuliu, panardino į upę ir, pasisėmęs rieškučias vandens, gėrė iš jų gardžiai skanaudamas gamtą — neužterštą, šventą, laimingą. Paskui prie jo atėjo žmogus, prie kurio kapo, regis net pats kažkur pastovėjęs. Netgi su vėlinių degančia žvakute, bet dabar jis irgi čia, gilioje praeityje, ir pasitinka karietą, norėdamas sužinoti iš kokio Lietuvos krašto jo svečiai.
   — Jo ? Mes jo svečiai?
   — Kliedi. Pranucis kliedi,— sako dienos varduvininkas Nikas ir jau kelintą kartą lyg stebisi:— Kaip čia taip? Staiga. Ūmai. Širdelė ar dar kas? Bet kad kalnuose, tai faktas. Reikia daktaro.
   — Betgi pats sakai, kad kalnuose. Gal tai vienintelė proga jam ten pabūti. Kam reikia gerą žmogų trukdyti daktarais,— pasamprotauja kitas dienos varduvininkas Galindas, tačiau apie tai sužinota jau vėliau, o tą dieną nei aš, nei Frydrichas, nei Igaga ir kalnai jų negirdime. Jie ten, kur taip neseniai buvo sumanytas ir juodu ant balto užrašytas būsimos knygos vardas „Pakeliui į 100 arba Kalnais užgriuvęs“. Tai jau irgi praeitis, bet ji vis dėlto ne tokia, kad reikėtų klausti, ar galima į ją pareiti.    
   — Pranuci, - iš ten pašaukia Dalija Kiliesienė, — Sėkmės kelionėje po aukštus, po pačius aukščiausius kalnus...
   — Tu ten laikyk frontus, Dalija. O čia?  Čia ir kalnai dainuoja. Klausyk.

     Stebis, stebis nemunėliai —
     Kaip gi čia yra?
     Trepsi žirgo kanopulės,
     Girgžda karieta:
          Oi, parvešim šimtą metų
          Mūs šalelės mylimos
          Šimta metų, šimtą metų —
          Visą amžių Lietuvos...

   — Tik tiek? - šaukia ji — Ar vertėjo eiti į kalnus, jeigu tik tiek? Ar girdi, ką sakau? Linkiu pačių aukščiausių.
   — Taip, Dalija, supratau...

     Senis švilpčioja botagą,
     Timpsi vadeles,
     Dantyse pypkutė dega
     Pusto ugneles:
          Oi, parvešim daugel amžių
          Mūs šalelės mylimos —
          Daugel amžių daugel amžių-
          Visą laikmetį tautos...

   — Bet jeigu taip, tai matyt, kad ir mums, kaip Igagai reikia patausoti jėgas. Paprasčiau sakant, Pranuci, reikalinga karieta. Ką gi, tegu ji čia būna, — pasako Frydrichas Nyčė ir tris kartus suploja delnais.
   — Atsargiau! Gink Dieve, kad sandėliuose nesudetonuotų mirties sprogmenys,— sakau Frydrichui, bet sakau, kaip sąmojį.
   — O nebijai, kad Adolfas su Josifu prisikels? - atsiliepė jis? Bet tai nebuvo sąmojis. Norint parvežti tiek praeities, tai netgi būtina. Neišvengiama. Kaupiant gyvatės jėgą, Reichstago deginti jiems nereikėtų, užtektų turėti tokius sandėlius, kad tik pirštu iš pasitenkinimo laižyk.
   — Iškentėme, kai buvo dabartyje, manau, iškęsime, kai jie jau praeityje,,,

      Trepsi žirgo kanopulės
      Girgžda karieta
      Ar, vežėjau, pasigėrei,
      Ar širdis jauna, —
pagiedojo kalnai...
   — Geriau,aišku, kai „širdis jauna“, bet jeigu ne — tai ir antra dovana praverstų. Kaip, manai, Frydrichai? Ar esi kada nors girtas buvęs? — bičiuliškai teiraujuosi Zaratustros tėvą.