Mintis neišsiplėtė, nes jau manyta, kad neblogai būtų, jeigu sugebėčiau surinkti arčiau vienas kito išmėtytus daiktus, nes, nepaisant kokia bebūtų jų vertė, bet jie mano ir todėl, manau, neteisinga paskandinti užmarštyje. Jau anksčiau, būtent  birželio 10d. (2012 m.), ilgiau apie tai nemąstydamas, lengva ranka užrašiau:
                                
                                    PAKELIUI  į 75
                                   (1939 – 2014)                      
  
   Dienos varduvininkas Galindas šyptelėjo:
   — Nieko naujo po šia saule, bet pirmyn, Pranuci.
   — Sakai, nieko  naujo? Tai kad ne visai.
   — Ai, taip priimta sakyti. O kas tau užkliuvo mano žodžiuose?— pasiteiravo.
   — Kai po dviejų metų, taigi savo jubiliejiniuose slampinėsiu, tarkim,  po birželio 10 d. akivaizdu, kad sekmadienio mišios nerūpės. Bus eilinė darbo diena —antradienis . Net ir saulė tekės minute vėliau. Leisis irgi anksčiau. Dienos ilgumas bus sumažėjęs keliomis minutėmis.
   — Juoktis ar ką daryti? — atidžiai į veidą pažvelgė Galindas.
   — Taip partašyta kalendoriuje.
   — Suvokiu, kad „ Lietuvio kalendoriuje“. Atrodo, jau daug metų kai kitokio neturi.  Bet iš kur toks įsitikinimas, kad sulauksi?
   — Dėl to nesijaudinki, mielas varduvininke. Kiekvieno žmogaus mirtis tik pakeliui.
   — Tik?
   — Manau, kad TIK, nes žmogaus kelionė, susitikus su ja, nesibaigia.  
   — Tai gal netrukdysiu,— užsidėdamas ant galvos lengvą kaip nosinaitė vasaros  kepurėlę, pasakė Galindas ir, padavęs spustelėjimui ranką: — Laikykis,  Pranuci. Žinau, kad seni žmonės nerangūs ir net mirti tingi.
   — Galbūt, Galindai. Gal,— vangiai pasakiau ir pamaniau,  kad gal tuos 75 vertėtų išbraukti, nes iki jų belikę labai nedaug laiko.
   Užbraukiau ankstesnį būsimosios knygos pavadinimą ir parašiau:
                                       PAKELIUI į 100
                                                  ArbA
                                      Kalnais užgriuvęs

   — Kaip, kaip? Kalnais? Tai jau tikrai taip,— vėl Galindas ir, norėdamas prakalbinti savo bičiulį: — Girdi, Nikai, kokiomis aukštomis natomis mūsų dziedulis gieda?
   — O ką? Te gieda. Ausys dėl to nenukris,— atsiliepė abejingu, tiesiog mieguistu balsu Nikas.
   — Bet tu įsivaizduok, kokie tie kalnai turėtų būti. O! nuo jų viršūnių net svaigu žvilgterėti žemyn. Bet, žinoma, giesmė graži. — Ir jau man: — Giedok, dzieduli, kad toks ūpas. Tik va pagalvojau, ar nereikėtų pridėti dar bent metų, kurių prireiktų tokiam jubiliejui atšvęsti. Įsivaizduoju stalą kaip kelią — per visą Šklėrių sodžių, apspitusį svečiais ir dainuojantį „ Ilgiausių metų linkime“.  
   — Smagu, Galindai, su tavimi šnektelėti. Ir svarbu, kad ne niekus malam. Apie jubiliejinę puotą nepagalvojau. Dėkui, mielasis.  
   Jau daugoka metų, kai atsiradusi tradicija dar vis tęsiasi — kiekvieną rytą, saulei patekant, nepaisant kur bebūčiau, mane aplanko varduvininkai. Ne visi. Aplanko tik tie, kurių vardai įrašyti „Lietuvio kalendoriuje“. Šį kartą jų du — Galindas ir Nikas. Triukšmo nedaug, bet saulė, artėdama prie Joninių, rytus įšviečia anksti ir tą kartą ji tekėjo 04‘ 43“. Nelengva nubust ir išeiti į žmones būnat žvaliam, net jeigu esi varduvininkas, bet atsiradusiai tradicijai jie buvo ištikimi ir paslaugūs. Susitikimai be darbotvarkės ir laiko reglamento, atrodydavo įvairiai, bet dažniausia neužtrukdami skirstydavomės kas kur, kartais nė karto per visą dieną nesusitikdami, tačiau būdavo smagu žinoti, kad esi ištaręs žmogui žodį. Štai ir Nikas, paduodamas atsisveikinimui ranką, įdėmiai sužiuręs į veidą, tačiau lyg  miške:
   — Aū! aūūū! Dzieduli, aūūūū!
   — Dar sapnuoji, Nikai.
   — Ačiū. Išsisnūduriavau. O šaukiu netgi ne miške, o kalnuose. — Ir vėl kaip anksčiau: —
Aū! aūūū! Dzieduli,  aūūūū!— Ir  jau taip: — Kvaila, ar – ne? Niekuomet kalnuose nesu buvęs, tačiau jausmas toks, kad iš tiesų kaip kalnuose. Sakyk, kokių kalnų čia judu su Galindu pripaistėte?
   Galindas, gavęs proga, padainavo:
      
         Po aukštus kalnus vaikščiojau,
         Saldžias uogeles rankiojau...

   Smilkiniuose pradėjo tvaksėti: kalnai, kalnai...
  „ Aš, turbūt, ne apie tuos kalnus, apie kuriuos jie. Aš, turbūt, apie savo kalnus ir, galbūt, bent truputį apie Šklėrių\", — galvojau, kažkodėl nemokėdamas girdėti, ką kalba varduvininkų pražiotos burnos, tik iš toli, iš labai toli išgirstu spiegiantį, tačiau pažįstamą moters balsas, tačiau ir jis netrukdė, nes atrodė, kad prasmingiau įsiminti ir kada nors užrašyti įsmegenis pakilusius žodžius:
  
   \"Su Adolfu daug žodžių Jo paskaitę,
   Tik nežinau, ar tai svarbu,
   Jei jis anksčiau,
   O aš – dabar...
   Tuomet juk Nyčės nežinojau,
   Tačiau dabar per jį jaučiu:
   Su Adolfu labai panašūs —
   Žmogus jis buvo kažkada,
   Kaip kad dabar ir aš esu...

   Gražiai atsimenu, kai Galindas padavė gurkšnį šalto vandens ir paprašė, kalbėdamas:
   — Nuryk, Pranuci. Viskas bus gerai. Kalnuose dar naujokas. O ten daug ko nežinomo tau.
   — Mano kalnuose? Šklėrių kalnuose?
   — Kaip netikėtai. Staiga. Ūmai. Širdelė ar dar kas? Gaila, jeigu taip ir neapvaikščios savo kalnų.