Kur žvelgiu, plyti pievos bekraštės
Be sodybų, gandrų.
Neša bitė apsunkusią naštą —
Nesuras avilių.
Stoviu kryžkelėj galvą nulenkus —
Nėr smūtkelio tylaus
Tarsi Dievo man ištiestos rankos.
Kas dabar bepriglaus?
Atsiritusią bangą prie kojų,
Regis, kalbinčiau vis.
Kur tos vagos, atriektos artojų?
Kur gilus šulinys?
Kvarkia varlės iš dūlančio raisto.
Liūdesys atlinguos.
Neatstos jis ramybės lyg vaisto
Po vakarės maldos.
O gyvenimas trumpas lyg mirksnis
Tarsi slysmas ledu,
Kai per lietų, per sniegą ir žvirgždą
Vis keliauju už du.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): grafas
Sukurta: 2012-10-31 09:28:25
Kai per lietų, per sniegą ir žvirgždą
Vis keliauju už du........................................ lyg apie mane pasakyta...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-09-14 23:30:31
Ilgesiu, skauduliukais supinti jausmingi vaizdai.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2012-09-09 20:04:47
vaizdinga kelionė
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-09-09 09:41:12
Ir sodybų ištuštėjimo, ir rudens liūdesys, ir nerimastingumas dėl greitai lekiančio laiko... Pajaučiamai įtaigus išrypuotas sunkumas, vaizdžiai ir kartu jausmingai plaukiančios eilutės.
Anonimas
Sukurta: 2012-09-08 11:13:30
Pakvipo rudeniu, o kelionė už du - juk prasminga tai)