skleidžias žiedas nakties takui,
skamba akmens nuo laukimo

        tik į vėją atsirėmęs
        ketini išpirkt kaltes

juodo varno gilios akys
nelyg jūroje rajūnės

        lesa atmintį beginklę,
        springsta laiko trupiniais

sugrąžintų nebent vieną
geidulingą atradimą

        kol dar gyvos kyla upės
        iš paskendusių tinklų

kam supies į laiko skarą
jei gelmėj kaitrus troškimas

        žuvimi atplaukia rytas
        iš tavųjų vandenų