prošvaistės
skleidžias žiedas nakties takui,
skamba akmens nuo laukimo
tik į vėją atsirėmęs
ketini išpirkt kaltes
juodo varno gilios akys
nelyg jūroje rajūnės
lesa atmintį beginklę,
springsta laiko trupiniais
sugrąžintų nebent vieną
geidulingą atradimą
kol dar gyvos kyla upės
iš paskendusių tinklų
kam supies į laiko skarą
jei gelmėj kaitrus troškimas
žuvimi atplaukia rytas
iš tavųjų vandenų