Atminty pražydai, mano medi,
samanotas mano šermukšni,
kraujo uogom į širdį įrašęs,
kad gimtųjų namų nebėra.
Iš vaikystės paveikslų atėjęs
šildai širdį skaudžia atmintim.
Dega dega dangus vakarėjant —
pasiliki širdy su manim.
Takeliu pas tave aš ateisiu,
atsisėsiu ant pilko akmens.
Kraujo uogom mane apiberki
vėl iš naujo... Lig kito rudens...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-09-05 13:51:07
oi, kaip priminė gimtus namus - ir prie mūsų namo šermukšnis šlamėjo. Ačiū, Laima, už priminimą .Imu
Vartotojas (-a): Juozapava
Sukurta: 2012-09-05 08:38:17
Daug ilgesio, nostalgijos, kraujuoja atmintis šermukšnio uogom...
Vartotojas (-a): grafas
Sukurta: 2012-09-04 22:54:53
..Iš atvertos širdies pasklido žodžiai...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-09-04 21:38:26
Gražiai šermukšnis išsaugojo gimtų namų atminimą.
Anonimas
Sukurta: 2012-09-04 19:47:37
taip, antroji eilutė įsiverstų be mano :)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2012-09-04 18:32:36
Takeliu pas tave aš ateisiu,
atsisėsiu ant pilko akmens.
Kraujo uogom mane apiberki
vėl iš naujo... Lig kito rudens...
Man kaip daina, gražu labai.