Atminty pražydai, mano medi,
samanotas mano šermukšni,
kraujo uogom į širdį įrašęs,
kad gimtųjų namų nebėra.

Iš vaikystės paveikslų atėjęs
šildai širdį skaudžia atmintim.
Dega dega dangus vakarėjant —
pasiliki širdy su manim.

Takeliu pas tave aš ateisiu,
atsisėsiu ant pilko akmens.
Kraujo uogom mane apiberki
vėl iš naujo... Lig kito rudens...