Išmalda

Gatvėje, ant kilimėlio, sėdėjo mergaitė. Nejudėdama, tyliai, ramiai. Jos veidą dengė ilgi gražūs juodi plaukai ir didelė plati skrybėlė. Kojos buvo sukryžiuotos, pėdos basos, o rankos sudėtos prieky taip, kaip yra sudedamos laidojamų žmonių rankos. Gatvėje zujo daugybė žmonių, skubančių tai į vieną, tai į kitą pusę savais reikalais. Niekas nepastebėjo mažos mergaitės... Vakarui artėjant, kitoje gatvės pusėje pradėjo rinktis gatvės muzikantai. Vakaras, rodės, bus linksmas. Netrukus pradėjo rinktis žmonės. Čia pat ir muzika pasigirdo. O mergaitė nė nepajudėjo iš savo vietos. Nė trupučio. Žmonės pradėjo mesti centus į muzikantų instrumentų įdėklus. Nakčiai artėjant žmonės ėmė skirstytis. Muzikantai, tai pamatę, tai pat pradėjo pakuotis daiktus. Staiga vienas jų netyčia pamatė mergaitę. Priėjo prie jos. Pašaukė, bet niekas neatsakė. Tada jis pasilenkė prie jos, suskaičiavo visus per šios dienos pasirodymą surinktus pinigus ir pusę jų padėjo prieš mergaitę. Tada atsistojo ir su grupe netrukus paliko gatvę. Temo. Gatvė visiškai ištuštėjo. Liko tik mergaitė. Gatve su prekių maišais ėjo močiutė. Pastebėjusi mergaitę sustojo ir lėtai priėjo. Nuėmė skrybėlę, nubraukė plaukus nuo akių. O jos, pasirodo, užmerktos. Bet veidas dar šiltas. Močiutė perbraukė ranką jos kaklą. Mergaitės vokai sudrebėjo. Sunkiai atsivėrė žalios akys:
- Mama? Čia Tu?.. Aš jau pamiegojau. Gali įjungti šviesą?..  
Žiūrint į tas tuščias, į tolimąjį nieką žiūrinčias akis, močiutei ėmė drebėti rankos...