Ką pasakytų Šklėriai?

Pats sau sakau,
Pats sau ir atsakau.
Matyt, taip būdavo ne kartą ir anksčiau,
Bet kai kalnais užgriautas,
Kai girią atsiskyrėlio šalia jaučiu,
Kai vos kvėpuoju,
O jonvabaliai ar, sakykime — žibukai
Išsišviečia kaip žvaigždės danguje...
O Dieve, ačiū, kad nemiręs,
Kad dar esu.
Ir jeigu taip užtruksią dar ilgiau,
Tikiu, kad net žibukas taps Mano Dievu.
Gal tas, kuris, arčiausiai prie akių
Ir gal todėl drąsiau ugnelę neša,
Kurią viltim jau vadinu.

Ką pasakytų mano Šklėriai?
Nukvaišo senis.
Tenumirs greičiau,
Kad nuodėmių per žodį (arba mintį)
Jo sieloje bent kiek mažiau.
Jau Šklėriams pasakų nereikia,
Kaip ir lopšių, beje.
O kryžių, žinoma,  Pranuci, dar sukalsim
Ir... amen. Ne jonvabalis...
Visagalis teis tave.

Kalbu, putoju po kalnais
Netgi žaltys užtrukęs nesirodo.

Kažin, ko reikia,
Kad galėčiau vienatve save nuteist
Net įtikėjęs, kad tuomet...  šventasis?