Argi kaltas ruduo,
Kada mintys lyg tūkstantis vapsvų
Gelia žymiai skaudžiau
Negu speigas vasario naktį?
Kaip sugeltas blaškais
Atleidimo savy sau neradęs,
Su pritvinkusia votimi —
Per ilgai ir ne taip gyveni.
Lyg iš pamato klėties akmuo
Nuriedėjęs ant mudviejų tako.
Ne prisėsti kvieti,
Tik neleidi keliauti toliau.
Tartum ledas —
Upę sraunią sukaustęs.
Tik akimirka —
Visais stabdomais ratais
Cypia mintys, pametusios drąsą — ištirpti.
Po ledonešio — upė būna žavi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-09-03 22:58:31
Viskas praeina.Išgyvena žmogus visus netekimus, paklydimus, pripažįsta savo kaltes...ir tada ateina ramybės laikas-...po ledonešio-upė žavi..
Anonimas
Sukurta: 2012-09-03 22:25:42
optimistiškai nuteikia upės vaizdas po ledonešio)
Vartotojas (-a): patylom
Sukurta: 2012-09-03 17:50:14
Nebanaliai skambus. Be saldybių. Giriu!
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2012-09-03 17:07:32
Geliantis nerimas neleidžia keliauti toliau, slegiantis išgyvenimas virsta išpažinimu, kuris baigiasi labai gražia eilute —
Po ledonešio — upė būna žavi > tarsi atsidūsti. Pajaučiamai, su pamąstymais.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-09-03 15:17:03
Pagauta nuotaika ir optimizmas paskutinėje eilutėje, išsklaidantis slogutį - neprasta dermė.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-09-03 14:29:33
Su skauduliukais...