Argi kaltas ruduo,
Kada mintys lyg tūkstantis vapsvų
Gelia žymiai skaudžiau
Negu speigas vasario naktį?
Kaip sugeltas blaškais
Atleidimo savy sau neradęs,
Su pritvinkusia votimi —
Per ilgai ir ne taip gyveni.
Lyg iš pamato klėties akmuo
Nuriedėjęs ant mudviejų tako.
Ne prisėsti kvieti,
Tik neleidi keliauti toliau.
Tartum ledas —
Upę sraunią sukaustęs.

Tik akimirka —
Visais stabdomais ratais
Cypia mintys, pametusios drąsą — ištirpti.
Po ledonešio — upė būna žavi.