vėjų pagairėje
džiūstantys rankšluosčiai
lydi nueinančią vasarą

tavo veidas
pro šermukšnių karpytus lapus,
pro lašantį nuojautos skonį —

gervių ratais,
siauru voratinklio tiltu

į sutiktį,
kuri skamba pernykščio rudens
serenadomis

iš kur būsi, sakyk,
patekėjęs,
pilnaties vytury,
mano ilgesio artimas drauge...