Į rugsėjį...
vėjų pagairėje
džiūstantys rankšluosčiai
lydi nueinančią vasarą
tavo veidas
pro šermukšnių karpytus lapus,
pro lašantį nuojautos skonį —
gervių ratais,
siauru voratinklio tiltu
į sutiktį,
kuri skamba pernykščio rudens
serenadomis
iš kur būsi, sakyk,
patekėjęs,
pilnaties vytury,
mano ilgesio artimas drauge...