Ožkutė kaimo gatvėj ganos.
Harmonija – nebežinai
Kuris čia amžius. Lyg ir, menas,
Lyg tūkstantis šeši šimtai

Galbūt penkiolika... Dar švedai
Dar neatkutę išperti. Taika!
Štai dulkės, basai pėdai
Taip mielos, jau kaitra –  pirty!

Tai todrin pirmapradžiai skrieja
Kvapai čia nuo arklių, žmonių,
Kaip musių debesys aprieja...
Lai ne visus dabar miniu.

Tik jokio dusto,  sukto nuodo,
Vien mėšlas – šiaudas nuo laukų.
Ir joks urėdas nesirodo.
Ir tikra kaime, ir jauku.

Ožkutė... Begalinis grožis.
Žolė ir dulkės. Už pušų
Lyg dunksi debesys, lyg uodžias
Vėl parakai. O čia šviesu,

Čia mūs dienos kaitra, nukritus
Ant kaimo ir ožkos lemtai,
Ir nelauktai panėrus mituos.
2600?