Arkadija
Ožkutė kaimo gatvėj ganos.
Harmonija – nebežinai
Kuris čia amžius. Lyg ir, menas,
Lyg tūkstantis šeši šimtai
Galbūt penkiolika... Dar švedai
Dar neatkutę išperti. Taika!
Štai dulkės, basai pėdai
Taip mielos, jau kaitra – pirty!
Tai todrin pirmapradžiai skrieja
Kvapai čia nuo arklių, žmonių,
Kaip musių debesys aprieja...
Lai ne visus dabar miniu.
Tik jokio dusto, sukto nuodo,
Vien mėšlas – šiaudas nuo laukų.
Ir joks urėdas nesirodo.
Ir tikra kaime, ir jauku.
Ožkutė... Begalinis grožis.
Žolė ir dulkės. Už pušų
Lyg dunksi debesys, lyg uodžias
Vėl parakai. O čia šviesu,
Čia mūs dienos kaitra, nukritus
Ant kaimo ir ožkos lemtai,
Ir nelauktai panėrus mituos.
2600?