Pavargęs

Prisimenu, kaip laukiančius pašaukdavo,
Net priekaištai dejuodavo balse:
— O! po paraliais, kas beatsitiko —
Kalnai užgriuvo ar dar kas?

Manęs nešauks.
Nėra kam šaukti.
Gimtieji Šklėriai jau kone išnyko...
Ir iš tiesų — teisus žaltys ištaręs:
Kokia graži vieta  
Ten atsiskyrėliui gyventi...

Seniai pro kaimą ėjo karas,
Bet net degėsių nepaliko —
Degėsių ir dabar nedaug,
Užtat puvėsių — pilnos akys...
Na taip, sakykime, ir aš galiu mylėti žmones
Kaip Zaratustra, kaip šventasis girios.
Sakykime — jų akimis žydėtų mano akys,
Sakykime — pro langus vėjai smėlio nepustytų,
Ir grikiai vėl žydėtų kaip kadaise,
Apspitę bitėmis ir muzika M. K. Čiurlionio...
Bet ėgi, kas čia taip pasakė? —
„Dabar aš Dievą myliu;
žmonių jau ne.
Žmogus man pernelyg netobula būtybė“.


Ir išgirstu:
Sustojo žingsniai prie manęs.
Taip tik šventieji vaikščioti išmokę.
Neskauda net ir žolei,
Kai pėdų nelieka.
Lyg vėjas vaikščiotų po ją.

— Sapnuoji, Pranai, netgi po kalnais.
Sunku man buvo patikėti,
Kad čia iš ten kažkas ateis.
Pasaulis didelis, bet... Šklėriai — lašas.
Ateis iš jų ir šauks jau užmirštu vardu.

— Dar nešaukiau.
Tik nuojautose, regis, aptikau
Savo gimtinės įkūrėją Šklėrių.
Bet ne todėl, kad jo ieškot ėjau —
Man Zaratustra įtaigiau rūpėjo...

— Ir vis dėlto dėkoju tau.
Mano žodžius čia iškalbėjai,
Seniai tai buvo, o matai —
Dar gyvas, gyvenu, esu,
Tačiau tave užgriuvusių kalnų aš nežadu nukelti:
Kad ir žmogus — pabūkime kartu.
Nuo Dievo, kaip ir atsiskyrėlio vienatvės,
Pavargęs iki  kaulų, iki smegenų...