Santrauka:
Seniai mirusiai Mamai
Žinau tu nepabelsi, nors ties mėnulis taką
Ir obelys stovės nuleidusios šakas,
Užmigs rasoj žolė ir negirdės, ką žada
Sužibusi žvaigždė, palikdama dausas.
Esi juk netoli, prie paslaptingų durų,
Dangaus valia kol kas man uždarų,
Veltui tikiuos, kad galgi ir ištarsi
Tuos paprastus žodžius — čia aš esu.
O mėnuo šviečia. Dievuli, kaip jis šviečia!
Tik eik ir eik viliojančiu keliu,
Kuriuo keliauti teks į tikrą Šviesą,
Palikus pėdas ant žemiškų kalvų.
Diena — naktis, skirtingo laiko poliai,
Kuris svarbiau — jau pats nebežinau.
Ir ten, ir čia jautiesi toks nutolęs
Nuo to, kas bus už vis galbūt tikriau.
Ateisiu mėnesienoj, juk kažkada ateisiu,
Ištieski ranką, kai bus taip nedrąsu.
Jei leis tik man, gal žiedu prasikleisiu
Ar Nemuno krante palinkusiu medžiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-08-31 21:14:17
Šventa atmintis ir žodžiai.
Anonimas
Sukurta: 2012-08-31 20:58:04
gražu...
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-08-31 13:58:14
gražiai, apvalančiai
Vartotojas (-a): Laima
Sukurta: 2012-08-31 12:14:09
Dėkoju. Dar labai skauda...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-08-31 10:56:45
Jei leis tik man, gal žiedu prasiskleisiu
Ar Nemuno krante palinkusiu medžiu.
Labai gražios mintys...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-08-31 09:55:10
taip ilgesingai...atsivers visiems kada nors Šviesos vartai...kažin kaip ten bus?
Vartotojas (-a): Laimužė
Sukurta: 2012-08-31 08:49:17
Ačiū už šviesias mintis.