Žinau tu nepabelsi, nors ties mėnulis taką
Ir obelys stovės nuleidusios šakas,
Užmigs rasoj žolė ir negirdės, ką žada
Sužibusi žvaigždė, palikdama dausas.

Esi juk netoli, prie paslaptingų durų,
Dangaus valia kol kas man uždarų,
Veltui tikiuos, kad galgi ir ištarsi
Tuos paprastus žodžius — čia aš esu.

O mėnuo šviečia. Dievuli, kaip jis šviečia!
Tik eik ir eik viliojančiu keliu,
Kuriuo keliauti teks į tikrą Šviesą,
Palikus pėdas ant žemiškų kalvų.

Diena — naktis, skirtingo laiko poliai,
Kuris svarbiau — jau pats nebežinau.
Ir ten, ir čia jautiesi toks nutolęs
Nuo to, kas bus už vis galbūt tikriau.

Ateisiu mėnesienoj, juk kažkada ateisiu,
Ištieski ranką, kai bus taip nedrąsu.
Jei leis tik man, gal žiedu prasikleisiu
Ar Nemuno krante palinkusiu medžiu.