Unt skadų šiuluma, a par slinkstį jau sopa,
A par slinkstį ruduo, ištrupėjusiais vieškeliais
Nebeparneša tėvas ažkimusią juoką,
Tiktai debesys sunkūs atajema šviesų.
Tiktai klykia par atmintį paukštis velyvas,
Aprasoja lungai, šiulumas paragavį,
Kol da šoka ugnis, kol da vakaras gyvas,
Kol da žodžiai nubėga na manį lig tavį.
Ir nebėr svetimų, tik širdin lapai krenta,
Ilgesys kažną ką, a par slinkstį jau vėjas,
A par slinkstį ruduo, tėvas obalius renka,
Pa šakom nulaistom sėdi dievas rugsėją.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2012-08-28 15:07:16
na, taip - jau sėdi dievas rugsėja...Gražiai čia ape tų rugsėjį.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2012-08-28 09:32:36
Ir vėsa ir šiuluma. Tikras ruda.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-08-27 22:53:14
gražus ėjimas į rudenį
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-08-27 21:10:38
Jaukiai nuaita unt rudenį...
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-08-27 21:09:21
Su ilgesiu per slenkstį lipantis ruduo...
... o „tėvas obalius renka"...
Gera skaityti, būt dar geriau girdėti... :)