Unt skadų šiuluma, a par slinkstį jau sopa,
A par slinkstį ruduo, ištrupėjusiais vieškeliais
Nebeparneša tėvas ažkimusią juoką,
Tiktai debesys sunkūs atajema šviesų.

Tiktai klykia par atmintį paukštis velyvas,
Aprasoja lungai, šiulumas paragavį,
Kol da šoka ugnis, kol da vakaras gyvas,
Kol da žodžiai nubėga na manį lig tavį.

Ir nebėr svetimų, tik širdin lapai krenta,
Ilgesys kažną ką, a  par slinkstį jau vėjas,
A par slinkstį ruduo, tėvas obalius renka,
Pa šakom nulaistom sėdi dievas rugsėją.