Santrauka:
tai, kas seniai užmiršta
Nepamenu, gal
Nepasakojau apie tą vasarą, kai
Rinkau rūgštynes pievoje
Bridau per upę
Nemokėdama plaukti
Tai tiesa, sakau, tik tiesa
Neišsigalvojau
apie šviesius plaukus
Ir berniuką kitoje tvoros pusėje
* * *
Su smulkmenom
Įsidūriau į akmenį koją.
O į ranką įkando angis.
Aš verkiau samanom užsiklojus.
Su rūgštynėm burnoj.
Jo delnais prieš akis.
* * *
Niekada neužtenka
Tai buvo gal tūkstančius kartų
Vasara, kurią visad norėjau pamiršti
Vasara, kai išmokau siuvinėti
Ir įdūriau jam į pirštą
O vėliau nulaižiau kraują nuo smailaus nago
Skaitydavau jam pasakas
Tada jau sugebėjau
Ne tik skaityti
Bet ir šnabždėti —
Sugrįšiu. Sugrįšiu,
Kai vėl vasarop
Nersim į Dubysą,
O mama žvairuos į tave,
Renkantį man rūgštynes.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pienių Bitė
Sukurta: 2012-08-26 22:03:06
Iš vieno protingo ir itin gerai rašančio žmogaus teko girdėti ir patikėti: eilėraštis, kad ir verlibru rašomas, turėtų skirtis nuo prozos. Čia visiškai paprastai būtų galima sudėlioti taškus ir parašyti viską proziškai. Vietomis gal ir yra eilių, bet šiaip neužkabino manęs :)
Vartotojas (-a): Fillete
Sukurta: 2012-08-26 21:12:53
...jaunystė... svajingai:)
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2012-08-26 12:45:55
gražus, nuoširdus kalbėjimas :)