Nepamenu, gal
Nepasakojau apie tą vasarą, kai
Rinkau rūgštynes pievoje
Bridau per upę

Nemokėdama plaukti

Tai tiesa, sakau, tik tiesa
Neišsigalvojau
apie šviesius plaukus
Ir berniuką kitoje tvoros pusėje

* * *
Su smulkmenom

Įsidūriau į akmenį koją.
O į ranką įkando angis.
Aš verkiau samanom užsiklojus.
Su rūgštynėm burnoj.
Jo delnais prieš akis.

* * *
Niekada neužtenka

Tai buvo gal tūkstančius kartų
Vasara, kurią visad norėjau pamiršti
Vasara, kai išmokau siuvinėti
Ir įdūriau jam į pirštą
O vėliau nulaižiau kraują nuo smailaus nago
Skaitydavau jam pasakas
Tada jau sugebėjau
Ne tik skaityti
Bet ir šnabždėti —
Sugrįšiu. Sugrįšiu,
Kai vėl vasarop
Nersim į Dubysą,
O mama žvairuos į tave,
Renkantį man rūgštynes.