Taip krinta ir krinta sode obuoliai,
Lyg belstų dusliai į duris —
Kam laukti dienos lietuje palikai?
Pavargo mus supt obelis.
O gal taip metus obuolėliai skaičiuoja,
Na tuos, jau kurie pamiršti,
Bet taip, kaip ir aš, vis svajoja svajoja,
Kad nebuvo beverčiai, tušti.
O galgi ruduo laiškelį man rašo —
Paklausyki, girdi, kaip skubu?
Nešu tau neramią vėjuotąją naktį
Ir siaučiančią audrą minčių.
Taip krinta ir krinta sode obuoliai...
Norėčiau suprast, ką jie sako —
Gal, kad laimės nėra net būnant aukštai...
Stovint vietoj dar nieks jos nerado.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pienių Bitė
Sukurta: 2012-08-26 21:56:01
Pritarčiau GLP. Nieko naujo, įvaizdžiai tie patys... Tik paskutinė eilutė nuskambėjo gražiau. Aišku, tie obuoliai kaip Ramunė užsiminė atveria klausimus, bet jie pakibę kažkokie, neišlukštenti...
Anonimas
Sukurta: 2012-08-26 20:46:33
Nuobodu, nieko konkretaus nepasakoma, ritmas, tiksliau, jo nebuvimas laužo liežuvį, su rimavimu - dar blogiau. vertinu kaip eskizą, su kuriuo dar dirbti ir dirbti.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2012-08-26 14:31:54
...krinta obuoliai...kad obelys vėl žydėtų...
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2012-08-26 11:23:46
Gražus darbas, pabaiga sužavėjo( stovint vietoj, dar nieks jos nerado). Puikiai.