Taip krinta ir krinta sode obuoliai,
Lyg belstų dusliai į duris —
Kam laukti dienos lietuje palikai?
Pavargo mus supt obelis.

O gal taip metus obuolėliai skaičiuoja,
Na tuos, jau kurie pamiršti,
Bet taip, kaip ir aš, vis svajoja svajoja,
Kad nebuvo beverčiai, tušti.

O galgi ruduo laiškelį man rašo —
Paklausyki, girdi, kaip skubu?
Nešu tau neramią vėjuotąją naktį
Ir siaučiančią audrą minčių.

Taip krinta ir krinta sode obuoliai...
Norėčiau suprast, ką jie sako —
Gal, kad laimės nėra net būnant aukštai...
Stovint vietoj dar nieks jos nerado.