Palaimos prašymas

O! negaliu nuginčyti ano, deja,
Kuris, net jeigu ir nedaug,
Bet protingesnis už mane —
Net ne rožančiumi, ir ne malda;
Taure žegnojo saulę jis,
Kalnais aukštais apspendęs.
Iš kur žinoti, kas joje —
Vanduo ar vynas,
Ar kažkieno (gal jo paties)
Likimas?

O prašė saulės žodžiais taip:
„Palaiminki tu taurę,
Kuri jau liejas per kraštus,
Kad auksu vandenys iš jos tekėtų... “

Tuomet jau jis nesijautė žmogum,
Bet neužmiršo buvęs juo
Ir grįžt atgal pasižadėjo.
Net nešaukiu jo įkyriai vardu,
Suprantama, kad jis tai Zaratustra.
Sudie, kalnai...
Vienatvės dešimt metų...
Nors jeigu nuoširdžiau —
Vienatvės kalnuose nebūna
Ir niekuomet negali būti taip,
Kad šitame pasaulyj esantis žmogus
Gebėtų pasilikti vienas.
Betgi nuo kito lūpų žodžių nenupūsi,
Nuo Zaratustros lūpų, regis, juo labiau:

„Palaiminki tu taurę,
Kuri jau liejas per kraštus,
Kad auksu vandenys iš jos tekėtų
Ir atspindį tavo aistros, o saule,
Po platųjį pasaulį išnešiotų... “

Tyliu.
O mintyse ir pats į savo taurę
Mielai sudėčiau šiuos žodžius
Ir bent mažytį trupinėlį saulės,
Kad jeigu atsitiktų taip,
Jog pasilikčiau be žmonių,
Tai vis dėlto ne vienišas
Ir ne vienatvėj senas.