O sugerdavo lietų karšti pelenai!
Tarp ašuočių žalčiukės emocijos slydo.
Tamsūs gaurai giedron nusidažė rainai
Debesies. Ir subiro ciklono palydos.
O sutirpdavo nuoskaudos, buvo riba
Viršum laužo liepsnos: abejonei nekristi
Lig širdies. Jūrų ašara ribo – raiba.
Perlo ūkanos – tam, kas nupūsti jas drįstų.
Tik net vasarą – čiuožė, atšipęs tačiau,
Šalto vėjo leistuvas virš jūros, o lūžo
Jo žadai, o ironijos kiek išskaičiau
Tarpe šerpetų, šukių ten šukės dar dužo.
Lygiai lašas po lašo. Lyg žemę kapstai,
Kur žuvus liepsna – tiktai peršintis purvas.
Negreit, o žaliai suliepsnojo kupstai, –
Iš Joninių gimęs atolo noktiurnas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-08-14 22:52:31
labai raiškiai, tarsi tapyti peizažai
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-08-14 16:20:06
Vaizdingi reginiai... :)
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2012-08-14 15:52:51
...nubangavo lyg graži daina...