O sugerdavo lietų karšti pelenai!
Tarp ašuočių žalčiukės emocijos slydo.
Tamsūs gaurai giedron nusidažė rainai
Debesies. Ir subiro ciklono palydos.

O sutirpdavo nuoskaudos, buvo riba
Viršum laužo liepsnos: abejonei nekristi
Lig  širdies. Jūrų ašara ribo – raiba.
Perlo ūkanos – tam, kas nupūsti jas drįstų.

Tik net vasarą – čiuožė, atšipęs tačiau,
Šalto vėjo leistuvas virš jūros, o lūžo
Jo žadai, o ironijos kiek išskaičiau
Tarpe šerpetų, šukių ten šukės dar dužo.

Lygiai lašas po lašo. Lyg žemę kapstai,
Kur žuvus liepsna – tiktai peršintis purvas.
Negreit, o žaliai suliepsnojo kupstai, –
Iš Joninių gimęs atolo noktiurnas.