Sutino valandos kaip sudaužytas kūnas,
Nors neskaičiuoju jų ir nežinau,
Kaip anuomet atrodęs Zaratustra,
Kai saulė leidosi virš jo landos
Ir jai kalbėtų žodžių:
„O šviesuly dosnusis,
Turiu žemyn aš leistis,
Kaip tu kas vakarą darai...“

Ir – va, išliko jie iš kažkada.
Net ne kažkam ir ne kažkur,
O mano lūpose ir... man,
Skaudžiam gyvenimui nutūpę.
Tai ar neverta jam guzu pašauk į kaktą:
– Pradink arba jau bent nutilk, rupūže.

Tiek metų išnešiojęs Zaratustrą,
O nežinau, su kuomi valgyti ir kaip.
Ir nesakykit man, dievai aukštieji,
Kad visa tai — be priežasties.

Atsikvepia prieš šimtmečius nokinti vėjai
Ir pustosi po smegenis:
– Ligonis jau! Ligonis, Pranai.
Nepaisant, kad nebodamas senatvės
Dar žirgą Igagą kinkai.
Karietos jau nėra seniai,
Bet ienos dar išlikę.

Kaip Zaratustros žodis iš tada:
„Turiu, kaip žmonės sako,
N u ž e n g t pas tuos,
Kurių taip trokštu“.