Paraginu:
— Gana kalnų!
Nors man jie tik eilėraščiai keli,
(Ne Zaratustros dešimt metų),
Tačiau dėkingas, kad su jais galiu
Taip alkanai, kaip vilkas staugti,
Įkalbinėdamas save:
— Mąstyk!
Priimk pasaulį iš visur...
O Dieve,
Vadinasi, tu man ne vienas —
Ir Zaratustra gali būti tavimi?
Šiandien mačiau,
Kaip lūžta vaisias pertekusi obelis
Ir jį atmindamas
Nelyg iš poterių kalbėjau:
— Teisus esi.
Ir darbininkei bitei negerai,
Kuri medaus per daug pririnko.
O man?
Aš irgi nejaučiu komforto —
Sunkėja kūnas, žodis ir dvasia apmiršta.
Kažkas į dangų
Į šventadienį kaip amžinybę gal parodys,
Betgi žinau:
Per daug jau būta,
Kad galėčiau būt laimingas.
Net atmintyj laisviau, negu viltyj ir čia,
Kur ūbauja apsunkusi,
Į molį panašėjanti
(Materialėjanti)
Dvasia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2012-08-12 13:01:01
Iš minties gelmių pažvelgta į ten kur esi... Patiko. Giliamintis.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2012-08-12 10:41:58
Įdomus pokalbis su Zaratustra ir visai neatrodo, kad užrašęs pokalbį apsunkęs kūnu ir jo žodis bei dvasia apmirus
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-08-12 10:29:57
O Dieve,
Vadinasi, tu man ne vienas > skamba kaip nevilties, atsidūrus kryžkelėje, kreipinys.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-08-12 10:20:00
... tęsiat įdomų, mįslingą darbą...