Žodžiai numiršta prasmę praradę,
Durų į širdį taip ir neradę.
Lieka tik aidas sopulių šaltas,
Ir nesibaigiantis — kas buvo kaltas.
Lieka tik priekaištas, akim ištartas,
Taip ir žinojau — niekam nevertas.
Naktys ir dienos lietum išverktos,
Plačiai langinės laukiant atvertos.
Nei spindulėlio, tik dangus pilkas,
Tylą apgaubęs gedulo šilkas.
Širdis sustojus klausos už durų,
Gal nors žodelis, kurio nebuvo.
Kur tos svarstyklės — vertas nevertas?
Šventas tik vienas, prie kryžiaus prikaltas.
Kada gyvenimas šitaip suveltas,
Kas jau bežino, kas buvo kaltas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2012-08-07 13:54:47
Nusivilimo akimirka, bet taip tikra
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2012-08-07 09:38:14
...gyvenimas suveltas, o kas jį suvelia jei ne mes patys...
...lyriškai išjaustas darbas...man priminė tartum maldą, pridedu pasiklausyti, ,,Akatista''
http://www.youtube.com/watch?v=gZEWSLO_42w
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-08-06 22:18:55
... o tos langinės taip ilgesingai...
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-08-06 21:51:47
Gilus, jautrus.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2012-08-06 21:06:18
Tarsi būtų išgyventa...
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2012-08-06 20:48:06
Labai gerai, tikrai, ypač paskutinis posmas toks paliečiantis man...
Tik man asmeniškai pirmoje strofoje trečioje eilutėje vietoj sopulių geriau skambėtų sopulio...