Žodžiai numiršta prasmę praradę,
Durų į širdį taip ir neradę.
Lieka tik aidas sopulių šaltas,
Ir nesibaigiantis — kas buvo kaltas.

Lieka tik priekaištas, akim ištartas,
Taip ir žinojau — niekam nevertas.
Naktys ir dienos lietum išverktos,
Plačiai langinės laukiant atvertos.

Nei spindulėlio, tik dangus pilkas,
Tylą apgaubęs gedulo šilkas.
Širdis sustojus klausos už durų,
Gal nors žodelis, kurio nebuvo.

Kur tos svarstyklės — vertas nevertas?
Šventas tik vienas, prie kryžiaus prikaltas.
Kada gyvenimas šitaip suveltas,
Kas jau bežino, kas buvo kaltas.