Santrauka:
Mano naktys migdavo brėkštant — krisdavo slibinas
Kas sukūrė mane, tai tikrai negailėjo vienatvės —
antspaudavo raukšle ant kaktos „šito liesti neverta!“.
Devyngalvis viduj medkirtys engia mišką ir kerta,
viską kerta: medžius ir Sūnų vienatinį — kartą.
Lieka dygūs stabai, nelabuoju apsėdančios rūdys.
Atsikosti savim gerklėje, tyliai springsta ir dega.
Ugnyje įmerkta pasaga — ji raudoniu paliudys,
eisiu laimės savosios nukalti. Ant priekalo rago.
Kas sukūrė mane, tas įdėjo tikrosios stiprybės —
nepamiršo įdiegt „išgyvenimo meno vadovo“.
Mano naktys migdavo brėkštant — krisdavo slibinas,
ir nelikdavo medžio daugiau, tik karščiuojanti lova.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Paveisninkas
Sukurta: 2013-07-02 22:19:32
labai gerai.skaitant net šiurpuliukai eina. Tiksliai ir tikrai
Vartotojas (-a): radaa
Sukurta: 2013-02-28 01:19:48
ir man.... - paskaičiau po ilgo nebuvimo keletą Tavo kūrinių - labai įvairiaspalviai, platūs, gilūs...ŠAUNU, tikrai.
Vartotojas (-a): teide
Sukurta: 2012-11-03 22:34:48
ačiū, puiku
Vartotojas (-a): tyluma
Sukurta: 2012-11-03 22:03:58
GERAS.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2012-10-20 18:25:30
pašėlusiai geras kūrinys :)
toks "per venas einantis " tikrų tikriausias :)
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2012-08-09 13:22:44
Broli, mano broli, augi.
Anonimas
Sukurta: 2012-08-06 00:28:47
aš vietoj ''kartą'', rašyčiau ''karstą'', nors tai pakeistų minties prasmę.
''atsikosti savim'' ir panašūs įvaizdžiai kartojasi tavo eilėraščiuose - siūlyčiau šaudyti kitom kulkom. po to sekantis žodis ''gerklėje'' - pritemptas prie rimo, nes ir taip aišku, kad atsikosėti galima gerkle, ne užpakaliu ir kitom kūno erdvėm.
paskutinėje eilutėje žodį ''daugiau'' mesčiau - tada rimas savotiškai pristabdytų įsismarkavusį prieš miegą arklį.
labiausiai man patinka vieta apie nukaltą laimę ir krentantį slibiną - ar jis devyngalvis?
autoriau, naktimis reikia miegoti.
Anonimas
Sukurta: 2012-08-03 22:28:37
Puikus eiliukas)
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2012-08-03 17:34:05
sunkiausia kova su savo vidiniais slibinais, pritariu Siūlei, tikrai išgyventos eilutės.
Vartotojas (-a): pabiruogė
Sukurta: 2012-08-03 10:49:39
Stiprus, išjaustas darbas
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2012-08-03 09:48:51
...kodėl ta lova karščiuoja?, va čia man neaišku :)...
Vartotojas (-a): Laumė Maumas
Sukurta: 2012-08-02 23:35:17
kaip įdomiai :)
Vartotojas (-a): dalmara
Sukurta: 2012-08-02 22:57:45
Vyriškai jausmingai. Neramiai. Bet puikiai.
Anonimas
Sukurta: 2012-08-02 22:50:41
Kaip visada:)
Vartotojas (-a): Maybe
Sukurta: 2012-08-02 22:35:37
Eilius sunkus ir karštas, it ką tik nuo priekalo, bet juk taip ir yra,
tik neatvėsiantis, jaučiu, dar ilgai karšiuos.
Antanai, tu kaip visad - savam stiliuje, ateini su kūju rankose, matai tai ir žinai, kad tvosi, bet juk to ir lauki :)
Labai, labai...
Vartotojas (-a): jūros dukra
Sukurta: 2012-08-02 21:49:33
Pavykęs dalykėlis :)
Vartotojas (-a): Liepsnelė
Sukurta: 2012-08-02 21:09:07
Nerimo naktys prieš gimstant.... tai tikroji Tavojo maišto priežastis?
Labai šaunus ir iškalbus kūrinys, net aš panorau paimprovizuoti savaip.
Kas sukūrė mane – negailėjo vienatvės,
įsirėžus raukšlė – šito liesti negalima.
Devyngalvis viduj engia mišką ir kerta,
kerta Sūnų vienatinį – kartą.
Lieka dygūs stabai, nelabuoju apsėdančios rūdys,
gerklėje atsikosi savim, tyliai springsta ir dega.
Ugnyje įmerkta pasaga, ji raudoniu paliudija –
eisiu laimės savosios nukalti ant priekalo rago.
Kas sukūrė mane – tas įdėjo tikrosios stiprybės,
nepamiršo įdiegt „išgyvenimo meno vadovo“.
Mano naktys sumigo brėkštant žūstančiu slibinu,
ir neliko nieko daugiau, tik karščiuojantis patalas.
Linkiu ir toliau autoriui išlikti stipriam ir laimingam.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-08-02 20:32:54
Stiprus darbas. Persipynę keli veiksniai, matomi keli pradai - krikščioniškasis ir pagoniškasis, jaučiami asmeniniai išgyvenimai.
Anonimas
Sukurta: 2012-08-02 20:08:21
puikiai sukūrė tave:):):) gėrėjausi skaitydama...