Kas sukūrė mane, tai tikrai negailėjo vienatvės —
antspaudavo raukšle ant kaktos „šito liesti neverta!“.
Devyngalvis viduj medkirtys engia mišką ir kerta,
viską kerta: medžius ir Sūnų vienatinį — kartą.
Lieka dygūs stabai, nelabuoju apsėdančios rūdys.
Atsikosti savim gerklėje, tyliai springsta ir dega.
Ugnyje įmerkta pasaga — ji raudoniu paliudys,
eisiu laimės savosios nukalti. Ant priekalo rago.
Kas sukūrė mane, tas įdėjo tikrosios stiprybės —
nepamiršo įdiegt „išgyvenimo meno vadovo“.
Mano naktys migdavo brėkštant — krisdavo slibinas,
ir nelikdavo medžio daugiau, tik karščiuojanti lova.