Patiko jiems pabūti obelyj
Ir pasisupti ant šakų vėjely,
O obelis sena,
Bet šiemet kaip seniai kada
Turtingą derlių sunkiai kelia.
O jie — tai žalvarnių atskridusi šeima.
Švitri, laiminga, mokanti stebėti.
Gražiai juos glostau akimis,
Ir net graudu — kodėl ne manyje
Tokie laimingi paukščiai tupia?
Žinau, jie greitai dings,
Į žalią girią įsimos sparnais,
Ir liksim vėl abu senu su obelim,
Vienas prie kito prisiglaudę,
Tačiau bent truputėlį geresni.
Jau neskaudės, kai žodį tars,
Parodydami į senatvę:  
Po girią vaikščioja žmogus,
Nei kelio, nei takelio...

Tegu!
Ten laukiu žalvarnių —
Gal ir many, kaip obelyj,
Atskridę tūps?