Suklupo vyrai.
Sunkiai. Skaudžiai.
Bet kamuolys juk apvalus.
O motinos visur juk gimdo tik stipriausius,
Ir Argentina, žinoma, ne išimtis.
Bet buvo nuostabu matyti,
Kai skrieja kamuoliai į mūsų krepšį
Iš ten, iš už plačiausio vandenyno...
Kaip kregždės tūpė į lizdus.
Pritilo Lietuva.
Nutilo jos sirgaliai.
Ir aš taip pat — net žodyje sunkus kaip žemė:
Nejaugi šitaip iš tiesų?
Ir vis dėlto nepaprastai gražu,
Kai vyrai vyriškai į pergalę pakilę,
Kiekvienas už visus, visi už vieną...
Ir, kas be ko — už Argentiną.
Ne išdavikas aš, o Lietuva tėvyne.
Aš žmogų kaip kovotoją giriu,
Ir nesvarbu, iš Argentinos jis ar Lietuvos...
Po pralaimėtų mūšių gęsta sieloje šviesa,
Bet, ačiū die, kad ne tiesa.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2012-07-31 17:03:57
Žmogus žodyje — vis dar svarbi Jums problema.
„Ir nesvarbu, iš Argentinos jis ar Lietuvos...“ > kiek deklaratyviai nuskambėjo:)
Vartotojas (-a): Leonas
Sukurta: 2012-07-31 11:10:53
Pranai, šposijama taip pat su saiku…
O pamatysi – bus ir medaliai!
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-07-31 07:49:46
... kad ir pralaimėti mūšiai — te šviesa negęsta :)