- - - artumo pieva
priglaudė mane —
neišsiskleidžiančiais sparnais
pro šalį plazda
vasaros linų sijonai - - -

nežinojau —
šitaip lengva tylinčioj žolėj
įsiklausyt į laiką,
gerti rasą
nuo trapios būtovės žiedo...

laisvė man —
ne toliuos debesų,
bet ramybė
įsidūkus dvylikai pasaulio
vėjų

šildos skruzdėlė...

ateik! priglusk delnais ir tu —

ant peties mažutis paukštis gieda...

tik nenubaidyk —
jis pats pakils,
kai vasaros duris užvers
rugpjūtis - - -