Akmenų bumerangai. Paukštis, lesantis laiką (5)
- - - artumo pieva
priglaudė mane —
neišsiskleidžiančiais sparnais
pro šalį plazda
vasaros linų sijonai - - -
nežinojau —
šitaip lengva tylinčioj žolėj
įsiklausyt į laiką,
gerti rasą
nuo trapios būtovės žiedo...
laisvė man —
ne toliuos debesų,
bet ramybė
įsidūkus dvylikai pasaulio
vėjų
šildos skruzdėlė...
ateik! priglusk delnais ir tu —
ant peties mažutis paukštis gieda...
tik nenubaidyk —
jis pats pakils,
kai vasaros duris užvers
rugpjūtis - - -