Užkalbėjau mėnulį, paleidus vilkų karaokę,
Šiurpulingam krante užsakiau geidulingą tave
Melancholišką skausmą transliuojančiam šokiui,
Kokį kartais sapnuoju, keliaudama miesto gatve —
Nepabudus nė karto nuo magiško prietemos laiko.
Nuo pradrėkusių rankų mechanikos ar vaizdinių,
Kai neįžvelgi ryto, kai dieną klajoji paklaikus
Ir grįžti tik į vakarą šokiui prie vilko laužų.
Užslopinsiu giesmes, ištylėsiu — kad niekad negrįžtum
Ir išeit negalėtum pro kerinčio miško vartus —
Gal sudegs tas vilkolakių kupinas mudviejų miškas,
Liks tiktai užkalbėjimas, toks šiurpulingai jautrus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2012-07-31 00:05:23
geras
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2012-07-30 21:47:51
„...kad niekad negrįžtum ir išeit negalėtum...“ romantiškas (o gal net magiškas) užkalbėjimas.
Vartotojas (-a): Jazminas
Sukurta: 2012-07-30 21:35:06
Toks šiurpulingai jautrus
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2012-07-30 20:11:20
Labai gražu: „...kai dieną klajoji paklaikus
Ir grįžti tik į vakarą šokiui prie vilko laužų."
:)
Vartotojas (-a): juodvarnis
Sukurta: 2012-07-30 19:22:31
Stipriai
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2012-07-30 13:13:17
Labai efektinga pabaiga. Kūrinėlis sužavėjo, taip puikiai išsakyti jausmai, tiktas užkalbėjimas.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2012-07-30 12:49:59
Įtaigus ir vaizdingas jausmų išsakymas su gaivalingais pirmapradiškumo elementais. Laimingas tas, kam skiriami tokie kūriniai.